Lėkštučio auditorija bijo būti pavadinta avelėmis arba suklaidintaisiais – todėl toliau klauso jo „tiesų“

Tai galbūt pati keisčiausia šių laikų lietuviška psichologinė spąstų sistema. Žmogus skaito Lėkštučio tekstą, supranta, kad tai – nesąmonė. Užverčia. Po valandos vėl atsidaro. Skaito iki galo. Spaudžia „patinka“. Komentuoja: „Tiesa!“

Kodėl? Mūsų redakcijos „nepriklausomas“ tyrimas (apklausti 4 žmonės kavinėje) atskleidė vieną aiškią priežastį: **baimę būti pavadintam avele**.

Spąstai, kuriuos Lėkštutis pats užstatė

Lėkštučio retorika veikia paprastai. Jis tekstą sudaro iš trijų dalių:

1. **Įžanga:** „Aš pasakysiu tiesą, kurios bijote.“

2. **Vidurys:** kažkokia nesąmonė be šaltinių.

3. **Pabaiga:** „Kas nesutinka – avis arba suklaidintasis.“

Tokia struktūra reiškia, kad skaitytojas turi tik du pasirinkimus: arba pritarti, arba viešai prisipažinti esąs avis. Trečio varianto – „aš perskaičiau, pagalvojau ir man tai nesąmonė“ – Lėkštučio sistemoje nėra.

„Aš dvejus metus skaičiau jo įrašus ir vis pritardavau. Kai pagaliau parašiau, kad nesutinku, jis mane viešai pavadino ‚dar viena avele iš sistemos‘. Mano mama tai pamatė. Iki šiol man primena.“ – buvęs sekėjas Mantas, 34 m.

Tipinis pasitraukimo bandymas

Štai kaip atrodo bandymas išeiti iš Lėkštučio rato:

Sekėjas: „Vaidai, šitas tekstas apie 5G ir kefyrą man pasirodė truputį per daug...“

Lėkštutis: „Štai, dar viena avis nubudo per anksti. Grįžk į miegą, vaikeli.“

Sekėjas: *(tyli 3 dienas, paskui vėl spaudžia „patinka“, kad neatrodytų pasidavęs sistemai)*

Kodėl tai veikia

Psichologė dr. Eglė R. paaiškina: „Tai klasikinė ‚in-group / out-group‘ manipuliacija. Lėkštutis sukūrė saviems žmonėms tapatybę: ‚mes – pabudę‘. Visi kiti – ‚avys‘. Kai sekėjas pradeda abejoti, jis bijo ne tiek paties Lėkštučio, kiek netekti tapatybės. Lengviau pritarti dar vienam absurdui, nei prisipažinti, kad dvejus metus klausei nesąmonių.“

Tai vadinama **kognityvinio disonanso spąstais**. Kuo daugiau laiko praleidi su Lėkštučiu, tuo brangiau kainuoja išeiti. Ne pinigais. Pasididžiavimu.

Mūsų apklausa (n=4, kavinėje, prie kavos)

- **75%** apklaustųjų pripažino: „Aš jau seniai nesutinku su jo daugumai dalykų.“

- **75%** tų pačių apklaustųjų toliau seka jo „Facebook“.

- **100%** atsakė „ne“ į klausimą: „Ar drįstumėt viešai parašyti, kad jis klysta?“

- **0%** sutiko, kad jų vardas būtų paminėtas straipsnyje.

Vidinis sekėjo monologas (rekonstrukcija)

„Na, šitas tekstas tikrai nesąmonė. Bet jei dabar parašysiu, kad nesąmonė – tai būsiu avis. O aš ne avis. Aš pabudęs. Vadinasi, tai turbūt ne nesąmonė. Tiesiog aš dar nesupratau. Reikia perskaityti dar kartą. Štai, dabar lyg ir aiškiau. Patinka. Komentaras: ‚Tiesa!‘“

Kaip atpažinti, kad esi spąstuose

- Skaitai naują Lėkštučio įrašą ir pirmoji mintis – „o varge, vėl“.

- Bet vis tiek spaudi „patinka“, „kad nesusinervintų“.

- Komentaruose pradedi rašyti „bet juk...“ ir tada ištrini, parašai „Taip!!!“.

- Tavo draugai jau seniai nebešneka apie Lėkštutį prie tavęs, nes „žinom, kaip tu reaguoji“.

- Pats sau pradėjai sakyti: „Na, gal jis perdeda, bet bent jau drąsus.“

Išėjimo planas

Psichologė siūlo paprastą žingsnių seką tiems, kas nori išsivaduoti:

1. **Pripažink sau** (ne viešai, dar ne) – „aš nebetikiu daugumai jo dalykų“.

2. **Atjunk pranešimus.** Ne atjunk seką, tik pranešimus. Mažas žingsnis.

3. **Praleisk vieną įrašą.** Po jo dar vieną. Pasaulis nesugrius.

4. **Pasakyk vienam draugui.** Vienam. Ne visiems iškart.

5. **Jeigu Lėkštutis pavadins avele – nieko tokio.** Jis tai sako visiems. Tu nesi pirmas. Ir nebūsi paskutinis.

Lėkštučio komentaras

Paklaustas mūsų redakcijos apie šį tyrimą, Lėkštutis atsakė taip: „Tai tipinis avių straipsnis. Akivaizdu, kad jūsų ‚tyrimas‘ – užsakytas. Mano sekėjai myli mane, nes aš sakau tiesą. O kas su manim nesutinka – tas arba avis, arba suklaidintasis. Trečio varianto nėra.“

Komentaras po 12 minučių buvo pataisytas. Pridėta dar: „arba parsidavęs sistemai“.

Pabaiga

Jei dabar skaitai šitą straipsnį ir galvoji „nesąmonė, Lėkštutis teisus“ – galbūt jau esi spąstuose. Jei galvoji „įdomu, niekada apie tai nepagalvojau“ – galbūt jau pradedi išeiti.

Trečias variantas vis dėlto egzistuoja. Jis vadinasi: **galvoti pačiam**. Be Lėkštučio. Be avių. Be etikečių.

Tai sunkiau, nei skaityti tai, kas jau parašyta. Bet daug ramiau.