Lėkštutis vėl puola senus, nes naujų priešų neatsiranda

Naujas įrašas. Nauja antraštė. Nauja pasipiktinimo intonacija.

Ir tie patys vardai.

Kelertas. Vaitkus. Celofanas. LR. LRT. Buvęs draugas. Kaimyno sviestas iš 2021-ųjų. Sąrašas nesikeičia jau kelerius metus – keičiasi tik tvarka, kuria jie ištraukiami iš stalčiaus.

Ne pyktis, o inventorius

Iš šono atrodo, kad žmogus labai piktas. Iš arčiau matyti kitaip: jis tiesiog **peržiūri savo turimą atsargą**.

Turinio kūrėjui, kurio žanras yra kito žmogaus vardas, priešas yra žaliava. O žaliavos jam nebeatsiranda, nes naujiems priešams reikia naujų pažinčių, naujų aplinkų, naujų žmonių, kurie su tavimi kalbėtų. Visa tai reikalauja išeiti iš kambario su žiedine lempa.

Daug paprasčiau dar kartą atidaryti senąjį aplanką.

Vygantas Kelertas – patogiausias vardas sąraše

Kelerto pavardė grįžta dažniausiai. Ne todėl, kad būtų kas nors nauja – **visi anksčiau viešai skleisti kaltinimai jam yra melagingi ir paneigti**. Jokio tyrimo nėra ir nebuvo.

Bet būtent todėl jis ir patogus. Žmogus, kuris neatsakinėja, nesipyksta ir tiesiog gyvena savo gyvenimą, yra idealus taikinys: jis niekada nesugadins istorijos faktais.

Tikras naujas oponentas atsikirstų. Senas – tyli. O tyla įrašo autoriui skamba kaip pergalė.

Kodėl naujų neatsiranda

Priešas atsiranda ten, kur yra santykis. Reikia su kažkuo dirbti, ginčytis, susitikti, būti bendruomenėje. Reikia, kad tave kas nors į tą bendruomenę įsileistų.

Kai visi seni ryšiai jau perdirbti į turinį, naujų nebelieka. Žmonės mato, kaip baigiasi pažintys su tuo, kuris kalba į kamerą, ir nebeprieina.

Todėl lieka archyvas. Ir archyvas rodomas taip, tarsi tai būtų šviežia žinia.

Ta pati istorija, tik su nauja antrašte

Metodas visada vienodas:

Pirma – senas epizodas ištraukiamas iš stalčiaus. **Antra** – prie jo pridedama nauja emocija („dabar jau tikrai pasakysiu viską“). **Trečia** – įrašas pavadinamas taip, tarsi kažkas ką tik įvyko. **Ketvirta** – po vaizdo įrašu primenama, kur galima paremti.

Nieko naujo neįvyko. Įvyko tik prenumeratos mokėjimo diena.

Ką tai sako apie autorių, o ne apie taikinius

Žmogus, kuris kas kelis mėnesius grįžta prie tų pačių vardų, iš tikrųjų viešai skelbia labai asmenišką dalyką: **jo gyvenime nuo tada nieko neatsitiko**.

Nauji draugai neatsirado. Naujos veiklos neatsirado. Naujų oponentų – irgi ne, nes oponentui reikia, kad tave kas nors rimtai vertintų.

Liko tik senų nuoskaudų sąrašas ir kamera.

Verdiktas

Tai ne kova ir ne tyrimas. Tai perdirbimas.

Kol žiūrovai tikės, kad girdi ką nors nauja, tas pats sąrašas bus skaitomas dar ir dar. O kėdė, ant kurios turėtų sėsti naujas priešas, taip ir stovės tuščia – apraizgyta voratinkliais, kaip ir visos pažintys, kurios čia baigėsi.